Atsisveikinus su ežeru judam per mišką. Prieinam keliuką, proskyną. Skambutis! Atvažiavo mūsų, o aš nebežinau kaip nueit iki tos vietos. Tenka judėt smėlina proskina.. Gerai, kad Endless pamato savą ir bėga pasitikt… Man ilgai būtų tekę klaidžioti be savo komisarės nosies 🙂

Pakalbam su Jurijum ir užsimena, kad tvenkiniuose prie namų lyg yra samgyvių. Ant į tvenkinį įkritusio tento užaugo samangyviai. Nuspredžia mus paimti link Vištyčio į savo namus. Kelias vingiavo per Lenkiją (taip nukirtom didelį kampą). Pravažiavome Seinius, Suvalkus. pasižvalgėme nuo aukščiausios apylinkių kalvos, kuri kiek aukštesnė už Juozapinę. Kritome zanylos upelį, kuris skiria turtingą aukštaitiją nuo skudesnės – kalvotos. Daug sužinojau apie Lenkijos lietuvių kraštą. Per Vigrerius atvykome į Lietuvą. Vigrelių ežeras pasirodė fantastiškai gražus, bet sako, ten įsirengę sodybas slepiasi pasienyje praturtėję žmonės nuo kitų akių.
Atvykus pamačiau didžiulį ūkį. Teritorija – sodas bei namas aptverti tvora, kad pasaugotų vaimedžius nuo strinų ir kiškių. Buvo labai gera matyti šitiek seniai matytą kitą SGMD narę 🙂 Labai jos pasiilgus buvau. Endless išlipus rodė savo vokalo sugebėjimus – juk jėga, kad pagaliau apvykome ir šuo gali lakstyti. Pasitiko katės, vištos ir ilgakailis šuniukas Tūzas. Padėjau įnešt bičių vaško stalo dalis, aprodė tvenkinius, kuriuose radau samangyvių. Parodžiau ką parsivežiau – kokios radybos.

Visas palapinės tentas apaugęs samangyviais – kas gali būti geriau. Palapinė inkrustuota Plumatella repens! Tai fantastika 🙂

Papasakojo mano buvusios bendrakeleivės tėvas apie jaunystės laikus Sibire. Apie milžiniškus tigrus, mašalus suėdančius arklius, vilkus. Vakarienei laukė karvės pienas su sūriu, duona bei medumi bei nakvynė vaismedžių planatcijoje 🙂

Bus tęsinys