Rytas. Sidabriniai rasos lašeliai pakibę ant tento. Rūkas sklendžiantis virš Nemuno. Pirmieji saulės spinduliai, paukščių giesmės. Genys šalia kalenantis medį. Tolumoje suloja stirnos. Išgirstu ulduką. Šiltas kailis braukia man per ranką. Poilsis. Pasitinkam saulytę. basomis per rasotą žolę, kuri blizga daimantais ir sidabru. Prisimenu savo buvusios lietuvių kalbos mokytojos deklamuojamas V. M. Putino eiles „Ir tu geras žemei / Ir tau tavo žemė gera“.
Nusnaudžiam dar porą valandų savo pūkiniuose pataluose. Jaučiausi dar pavargus…
Keliamės. Pusryčiai pasakiškoj vietoj. Pakavimąsis. Che, kai neturiu daug daiktų – lengva susidėti.
Trumpam pasiklystu tarp šimtų mėgintuvėlių. Tenka susidėlioti, susižymėti ir invertorizuoti, kas liko pas mane, o kas iškeliavo į Vilnių. Tada susimąstau, kiek gi mano manta kainuoja… Daug, bet lamei to neisimato iš šalies 🙂 Nusiprausiam Nemune. Visgi stipri srovė, bet dar smagiau plaukt prieš srovę. Visgi žaist sau ilgai neleidau, nes bijojau, kad endless nenuneštų srovė.
Judant iš stovyklavietės radom Joninių akmenis (gal kitą naujokų žygis bus čia?).
Viena iš vietų, kur norėčiau apsilankyti per Jonines. Nes anot draugų pasakojimų, čia švenčiamos joninės pagal senąsias baltų tradicijas kaip ir Senojoje Varėnoje ir nėra tos reklamos ar tikslo, kad susirinktų kuo daugiau žmonių.
Kol išjudėjom – oras įkaito. Kelias nebuvo lengvas. Krūmynai, daug išvirtusių medžių… Einam pakabinusios liežuvius link kelio. Geriamo vandens (ne Nemuno) butelyje liko nedaug. Atgavai radau gervuogių, aviečių… Visą kelią aplink sukosi „pikti“ padarai ir mito mūsų krauju. kažkur skausmo faktorius išsijungė ir momentais pasidarė vienodai. Vandens atsargos vis seko. kapanojomės link plento. Vienoje vietoje radome poilsį po skarotomis eglėmis ant kiminų paklotės. Ilsimės nuo kaitros. Girdžiu plentą. Judame link jo – vos pora šimtų metrų. o plentas tuščias. saulė plieskia vis stipriau. pavėsio nesimato. Tolumoje sublizga stiklai. Pirmos trys pravažiuoja ir vėl tuščia 10-15 min. Einam pakelia. Matau tolumoje mašiną – keliu nykštį. maža mašinytė sustoja. Ei, nebuvo džiaugsmui galo, juk tai Jurijus, tai SGMD narys (Studentų gamtininkų mokslinė draugija). Taigi, gera sutikt savus netikėtomis aplinkybėmis. Irgi atlieka tyrimus, tik doktorantūros tematika – renka amarus. Taip mes atsidūrėm Kapčiamiestyje. Paliko mus pusvalandžiui susiveikt vandens ir pasikraut telefoną. Telefoną pasikrauti buvo iššūkis neįmanoma, nes prie bibliotekos radau telefoną ištrauktą iš lizdo, nes kaip sakė darbuotojos, jis keistai zyzė ir jos bijojo, kad sprogs. P.S. Telefonas vibravo, nes buvo įjungta tyli aplinka ir palikta vibracija 😀 Ech, tie žmonės… Teko vėl bandyt pasikraut… Bet pavyko surasti skanių bandelių vietinei kepyklėlei. Vanduo iš krano pasirodė nelabai geriamas – labai keistas prieskonis, tad teko nusipirkt vietinei parduotuvei.
Aplankiau Emilijos Platerytės kapą.
Kapčiamiesčio aikštėje stovi paminklas – Emilijai Platerytei. Drąsiai, kilniai asmenybei kovojusiai už laisvę. Nors istorijos tėkmė pasižymėjusiųjų žmonių gyvenimus paverčia pasakomis, legendomis bet man visada įdomu kiek jose yra tiesos. Koks buvo tikrasais tų žmonių gyvenimas, ką jie galvojo, kaip jie gyveno.
Danguje kaupiasi lietaus debesys. Antras taškas – Niedaus ornitologinis draustinis. Man pasiūlė botus ir skėtį. Kaip smagu, kai tavim pasirūpina, bet tos pagalbos nekiša jėga, kaip daugumai žmonių įprasta. Susitiksim po valandos.
Judu aš miško keliukais link ežero. atsimušu į namo tvorą. Apeinam. Laukas ir meldai… Prieiti be šansų. tektų bristi dar apie 60 m, kad pasiekt ežerą… Judam palei pakrantę, o tolumoje pamatu tiltelį. Jėga. Nuo jo bus galima įlipt į vandenį arba nuo tiltelio apžiūrėt vandens augalus.
Ima linoti.. Žaibuot. Dedu koją ant tiltelio, batas paslysta ant šalių lentų ir krentu nosim žemyn. Bam! Dar kuprinė mane prispaudžia 😀 Atsikeliu.. Vėl gerai. užtat randu samangyvių. Plumatella repens! Belenkaip gerai! Belenkaip! „Belenkaip“ – mano naujadaras. Skėtis panaudotas!
(bus tęsinys)
