RSS

Monthly Archives: liepos 2018

Kažkur link Veisiejų

Karštas rytas. Einam savo tradicine trasa iki kelio. Prieš tai naktį nemiegojau, nes galvoja sukosi „vaiduokliai“, kurie lydi mane visur su realiam Pasaulyje neegzistuojančiom baimėm arba egzistuojančiom tik iš dalies… O draugai man dažnai sako, kad aš nieko nebijau… Bijau, tik ne to, ko bijo jie, tai gal dėl to mes užsiimam labai skirtingais dalykais. O bet tačiau ir mūsų patirtys kitokios, ir tai ką gali jie – negaliu aš ir atvirkščiai.
Kai paskutinį kartą ėjau šia vieta lyg lubinai žydėjo. Šį karta ant plento laukiau neilgai gal kokias 20 minučių. Sustojo sidabrinis autobusiukas. Vyresnio amžiaus vairuotojas, o šalia jo priekyje sėdėjo šalia vairuotojo vyras, kuris kaip vėliau paaiškėjo irgi autostopininkas. Šiam vairuotojui net nebuvo įdomu ir paima jis autostopininkus, ne todėl, kad būtų įdomiau važiuot ilgą kelia, ar kad neužmingt, ar t.t. Mašinoje grojo muzika, priekyje stovėjo kryželis. vairuotojui visiškai buvo neįdomu kalbėt su paimtas pakeliaiviais. Kiek nejauku, bet mintyse žvelgiant į mašinoje esančius dalykas sukosi apie karmos taškus. kaip be būtų, jis surenka autostopininkus, nes jam kaip ir nesunku pavežti, jei jau į tą pusę važiuoja.

Kelias atrodė labai ilgas iki Merkinės. Išlipus ties Merkinės žiedu, ties Druskininkų posūkiu pamačiau vandens telkinį. Mintyse buvo klausimas, o gal aš rasiu ten samangyvių? Neradau. Bet radom gervuogių, obuolių. Pusryčiai ir sms, nes gi tariuosi prie Grūto ežero susitikti su pažįstamu speleologu. Sakė pabus mano transportu, kad galėčiau pasiekti vandens telkinius nutolusius toliau nuo pagrindinių kelių.

Endless laukia, kol pavalgysiu ir nuotykiai tęsis.

Bandom autostopint į druskininkų pusę. Krūva mašinų važiuoja Leipalingio krypti ir vos kelios Druskininkų pusėn. po 44 minučių maniau, kad tikrai nenusigausiu niekaip iki Grūto, kuris bus šį kartą pirmas mano taškas samangyvių paieškose (mano tiriamieji, bet apie juos vėliau). Visgi sustojo mašina. Che, žmogus iš pirmos VU biofizikų laidos, Mano vieno dėstytojo kursiokas. Kažkaip smagu „savus“ sutikt, nes gi iš GF’o (gamtos fakulteto) 🙂 Pavežė iki pat Grūto parko. Į parką aš nenoriu, bet šalia yra pakrantė, kur ieškojau savo tiriamųjų… Deja neradau 🙁 Reiks dar sugrįžti.

Keliaujant nuo Grūto link Ašarėlio ežero pusiau mašina, pusiau einant mišku. Pušynas. Dalyje miško ošia aukštos pušys, bet deja vis daugėja kirtaviečių. Kai kur atsodintos jaunos pušelės. Dalis miško paklotės ties buvusiais kirtimais padedangtas balsvai sidbrinėmis ir žalsvai baltomis kerpėmis, tarp kurių įsiterpę žali samanų ploteliai nukloti spygliais. Vienur, kitur matomi viržių ploteliai. Tarp tų gražių šiurių radom tai, kas liko iš briedžio, kuris gal čia, gal kitur krito nuo senatvės, ligų, žaizdų ar netikslios kulkos.

Ir fantastiškos žemyninės kopos padengtos minkštomis, kuriomis samanomis. Vietomis mėlynių plotais, taip gradžiai kviapiančiais. Ir aukįtomis pušimis it dangų siekiančiomis. Noriu čia sugrįžti dar ir dar.
Keliaujant toliau gaunu žinutę: „slėpk šunį, nes miškininkai važiuoja“ 😀 Che, matau atvažiuoja aplinkos apsauga proskyna ar kažkas panašaus. Gal urėdija. neskaičiau užrašo, bet pasikviečiau Endless arčiau savęs. Deja nesustojo, nes norėjau paklaust – gal paveš 😀  Visgi paėjus kelio gabaliuką vėl sutikau juos – autostopinant – sustojo. Paklausiau kur važiuoja, papasakojau ko ieškau. Pavežė 1,5 km ir davė vandens 😀 Tada kilo klausimas gal su miškininkais galima tartis, kad būtų lengviau pasiekt tyrimų vietas…


Samangyvių Ašarėlio ežere neradau, bet matėm rudus laumžirgius. O keli žmonės skundėsi, kad miškininkai juos išvarė ir liepė susirinkt palapines. Juokėmės, kad gerai, jog tik išvarė, o ne baudas supylė 😀 Endless, tas neramus padaras, kuris nori bėgt, lėkt, kažką veikt ir visai mašinoj važiuot miškais nenorėjo. Laukia veiklos, kad gal pagaliuką kas vandenin numes.
Kitas kelionės punktas – Randamonių ežeras ir tvenkinys. Ežeras tokia vos ne iš Indiano jones filmo pelkynė apaugusi paparčiais, su tyvuliuojančiu vietomis vandenių, kur galėtų gyventi krokodilai. Antra vieta, kur norėčiau grįžti pafotografuoti. Vanduo fantastiškai žalsvas. Nuotrauka ne mano.

Tikriausiai ežero pavadinimas kilo nuo klaidžių pelkėtų vietų, kuriuose kadais klaidžiojo „monai“. Vaiduokliai, dvasios paklaidinantys žmones pelkėse. Taigi dar sugrįšiu pas monus kada artimiausiu metu. Tiesa kandančių vabzdžių taip pat galybė. Manau puikia padėtų Autan purškalas, o iš bėdos Ben’as. Judant toliau link Puvočių aptikome bokštą. O gi reik įlipt ir pasižiūrėt kas matosi apylinkėse.


Bokštas užtvertas aklina tvora, bet apačioje skylė. Panašu nenaudojamas, bet dar saugus lipti. Endless laukė apačioje.Kitas objektas, kurį aplankėme – Puvočiai. Puvočiuose mane domino 4 prūdai, kuriuose galbūt yra samangyvių 🙂 Žinoma aplankėme ir bokštą. Šis dabar jau pritaikytas žmonėm, seniau buvo labiau ryšių antenų vieta. Šį kartą Endless buvo iš ties baisu lipti… Endles neatrodė tokia savim pasitikinti… Keista, nes iki tol ji lipdavo pirma su pagaliuku dantyse, bet su mažium ateina patirtis, kad nesaugu… Kad skauda, kad pavojinga…

Bokšto viršuje atsiveria graži panoroma. Mano svajonė kadanors pernakvoti su kilimėliu ir miegmaišiu Puvočių bokšte. Lyg iį draugų gamtininkų kažkas miegojo jame prieš daug metų.

Nulipt stačiais laiptais buvo sunkiau. Reik prilaikyt žvėrį, kad nesusižeistų. Che po mūsų lipę keliautojai savo labradorą nešė ant rankų. O mano bebeimis šuo su metais kaip ir aš ima suprast kas yra pavojinga, kas yra baisu. Patirtis visgi. Tačiau tai skatina ne neeiti, o elgtis atsargiau. Tai nėra paniška ar didelė baimė, tai atsargumas. Traumuoti sąnariai mudviejų visgi labai.

(bus tęsinys)

 

 
Leave a comment

Posted by on 2018 liepos 24 in Kelionės

 

Apie tinklaraščio atisiradimą

Kadais sėdint tamsoje ir dalinantis savo praeities nuotykiais ir kelionėmis, kai už langų žaibavo ir lijo, man draugas pasakė, kad būtų įdomu jei rašyčiau dienoraštį iš kelionių tinklaraščio pavidalu… Kadais rašiau, dar kai kurie žmonės pamena gsd forumą, taigi atėjo ta diena, kai vėl galiu savo mintis nuo sutrintų sąsiuvinio lapų išraižytų pieštu perkelti į viešają erdvę.
Tikiuosi nuo tų senų laikų užaugau ir įgavau daugiau patirties, žinių. Seniau kaip ir dauguma žmonių svajodavau apie tolimas keliones, nuotykius, sutiktus draugus. Dabar žinau, kad man nebūtina toli keliauti, kad patirčiau nuotykių, sutikčiau žmonių, kurie kartais tampa draugais. Viskas apie ką svajoju yra čia, tik reikia nebijoti gyventi. Kartais baugu kas bus rytoj, bet atsibudus vis kitoj vietoj, pažinus vis kitus žmones, patyrus vis naujų dalykų imu labiau vertint ką turiu. Lai tai tentas ir vėjas laukuose, pasakiški rūkai prie Nemuno, bekraščiai laukai ir yra vieta, kur visada gera sugrįžti. Kartais išsiskiri su per porą dienų pažintais žmonėmis kaip geriausiais draugais, nors galimai niekada nebesusitiksi  Lai tai ir lieka atmintyje.

 
Leave a comment

Posted by on 2018 liepos 23 in Be kategorijos

 
 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos