RSS

Monthly Archives: vasario 2018

Pirmas mano urvas – Jaskinia na Ścianie

Bandymai užsnūsti autobusiuko gale. Tekanti saulė ir tolumoje pamačiau kalną. Mes juokavome, kad man kalnas, o tuo tarpu alpinistas nematytų jokio kalno 🙂 Tad mano kalnas – kalva 🙂 Nuotraukoje (telefonininėje) matosi tvora, kurios funkcija apsaugoti kelią nuo pustomo sniego.

Pusryčiaviams fliaki sriuba. Valgėme išties labai įdomioje vietoje. Keistas interjeras, milžiniška salė ir nė gyvos dvasios. Reikia pridurti, kad senolis sėdėjo prieangyje ir labai pasipiktino, kad atėjūnai neatsisėdo šalia jo pakalbėti. Dar įdomiau, kad mums tik išėjus pro duris, restorano  durų spyna caktelėjo – užrakino duris 😀 Galbūt bijojo dar vienos valgytojų invazijos, o gal jau lankytojų limitas dienos normas jau viršijo… Kaip be būtų, mes patraukėme toliau, kuri planavome susitikti su vietos chiropterologais ir speleologais. Visgi keliavome padėti vykdyti šikšnosparnių monotoringą buvusiose kasykluose ir urvuose.
Pirmas mano požemis – buvusi opalo kasykla, dabar turistų lankoma vieta. Kadangi šachtos sutvarkytos ir nuolat kursuoja žmonių grupės – sunku buvo tikėtis radybų. Tačiau radau Nematocera pobūrio vabzdžių, taip pat daugybę lašelių prikibusių prie šachtos lubų, įdomių uolienos fragmentų ir t.t.

Išlindus iš buvusios opalo kasyklos – muziejaus mūsų grupę padalino į dvi dalis. Mes keturi ir lenkė speleologė važiuos link urvo. Pirmo tikro urvo. O kita grupės dalis aplankys apsemtas kasyklas, tik trūko aprangos – aukštų botų, neperšampamų drabužių.

Pamažu tolome nuo išsiskyrimo vietos. Kelias siaurėjo. Kilome ir leidomės siauru keliuku, o aplink mus   pūpsojo didžiuliai kalvų masyvai. Palei kelią iš kairės pusės tekėjo sraunus upelis, o sniego kiekis dengiantis   žolės paklotę darėsi vietomis tankesnis. Išsiritome iš autobusiuko ant ledinio kelio – atrodė lyg ankstyvas pavasaris. Aplink   krūmai,o šalia slėnis kylantis į viršų. Kiek aukščiau krūmus pakeičia kelios senos skarotos eglės. Gamta   priminė kažkuo Kuršių Neriją ankstyvą pavasarį.

Tuo metu mano didžiausias iššūkis buvo persirengti lauke, nes pučia vėjas, nes šalta. Visgi ant izotermiko   užsivilkus speleo kombinezoną jokie vėjai tapo nebebaisūs 🙂 O bet tačiau iki urvo buvo dar kelio gabaliukas –   reikėjo užsiropšt stačiu karjėro šlaitu į viršų link landos į Jaskinia na Ścianie urvą. O buvo nelengva, nes greit padusau, bet begalo įdomu galvot, kur   statyt koja, kaip statyt koją, kad lipančiam už tavęs einančiam žmogui nenuleistum akmenukų. Pamenu   vyresnių kalnų turistų pasakymą, kad reikia judėt greitai ir atsargiai kaip katės. O bet tačiau, reikia ne tik  žiūrėt, kur eini pats, bet žiūrėt, kur lipo tavo kolegos ėję priekyje. Tai svarbu idant trumpinant kelią ir bandant juos greičiau pasivyti, nes bandei nutraukti vieną kitą kadrą. Jei nematei bendražygių judėjimo trajektorijos ir turi mažai patirties yra tikimybė, kad lipant pasirinksi pavojingą kelią ir nenusiversi žemyn lipdamas kaip kalnų ožys nestabiliomis uolienomis.

Lipant link Jaskinia na Ścianie urvo

Pasiekus urvo angą šį kartą klausimų nebuvo kaip reiks patekti į vidų. Pirmas lindimas nusileidus šuliniu per siaurą tarpą įvyko kiek anksčiau apleistoje požeminėje saugykloje dar Lietuvoje. Tada patyriau nemažą stresą, nes atrodė, kad tai neįmanoma… Kaip gi įmanoma pratilpt pro tą mažą ertmę, jei net neina išsitiest…Tačiau pasirodė įmanoma, o dar ir su SRT (single rope system) įranga lindom.
Šį kart be SRT įrangos, tad nekliuvo nei krolis, nei stopris, o bet tačiau turėjau fotoparatą, kurį labai reikėjo saugoti. Visgi angos apačioje telkšojo vanduo,o aš dėjau visas pastangas saugoti fotiką nuo vandens, tad į rankovę šiek tiek vandens pateko. Pirmas krikštas.Visgi lindimas pro šią ertmę atvėrė „duris“ į dar nepažintą požeminį Pasaulį, kuris prasidėjo didele sale su ne mažiau įdomiu paviršiumi iš daugybės uolienos luitų ir šonuose išsišakojusiais tuneliais, kurie veda gilyn gilyn po kalnu ir ertmėmis, pro kurias pralindus patenki į tunelius ar mažesnes sales. Užburiantis požeminis pasaulis.

Fotografavau labai nedaug. Mano fotoparato kelionės tikslas buvo filmuoti, filmuoti ir sukurti 5 min reportažą mokslo populiarinimolaidai apie tai, ką mes veikėme urvuose ir senose kasyklose. Vienas dalykas, ką dažnai pagalvoju, kad noriu papasakoti, parodyti ir supažindinti kitus su tuo nuostabiu Pasauliu, kurį aš matau, kuriame buvau. Dar nežinau ar mano drebančių rankų medžiaga tam tiks.

(bus tęsinys)

 

 
Leave a comment

Posted by on 2018 vasario 15 in Kelionės

 

Link urvų

Ilgai neradau laiko prisėsti prie kompiuterio. Atrodė, kad reikia dar ir dar laiko susigulėti prisiminimams, bet…
Paskutinį 2018 metų sausio ketvirtadienį vakare dar bandžiau prisiminti ar viską pasiėmiau. Kuprinėn netilpo tik antri botai (žvejybiniai, ilgi) ir stalo žaidimas. Visa kita manta išsiteko 75 litrų kuprinėje. Visgi, jei važiuočiau ne mašina, mano mantos kiekis smarkiai pasikeistų ir vietoj nelabai reikalingų daiktų atsirastų vietos palapinėj, kilimėliui, maistui ir galimai kirvukui arba turistinei viryklei… Tačiau šį kartą taupyti nei svorio, nei vietos labai nereikėjo. O bet tačiau mano neskaičiuojamas svoris davė rezultatą, kurį labai geria atvaizduoja paveiksliukas apačioje.

Kelionė prasidėjo išlipus iš taksi, o tiksliau susitikus prie autobusiuko. Vienas mano bendrakeleivis, kurį pažįstu iš ankščiau, tryško milžinišku entuziazmu ir noru padėt, padaryt ir t.t. Neneigsiu, kad perdėtas entuziazmas mane nervina, bet apie tai kada vėliau.
Taigi susikrovę daiktus 7 urvų tyrinėtojai leidosi į kelią. Važiavome per naktį. Vilnius – Augustavas – Varšuva – Vroclavas – Sniežnik regionas. Važiuojant naktį labiausiai įsiminė kitoje kelio pusėje kelkraštyje matyti keli ramiai stoviniuojantys briedžiai, tik kirtus sieną susidūrimas su muitinės policija, kuri išvažiavus iš keliuko mus sustabdė tuščiame kelyje apsuptame miškų. Juokavome, kad jie tikrina pagal vardą ir pavardę fb’us ir kas neturi – nepraleis, nes savo mašinose gana ilgai tyrinėjo mūsų ID korteles 😀 Kelio nuorodų sekimas ir fotografavimas, toks gi šturmano darbas, na o aš – trumparegė, tai mano fotoparato objektyvas – mano akiniai 🙂 Sustojimas degalinėje ir WC ieškojimas. Užrakinta. Ėjimas per molėtą paviršių gilyn į tamsą link vėjo malūnų. Ta vieta buvo fantastiška. Šiek tiek molio dengto ledu, šiek tiek jau pratirpusio… Lyg arimai. Kažkokie akmenys… Aplink raudonos lemputės, sparnų šnarėjimas. Prožektoriaus šviesoje raudonos lemputės virto vėjo jėgainių vaiduokliais. Norėčiau dar kažkada ten atsidurti, tik su fotoparatu ir stovu, ir galbūt Ende.

 

 
Leave a comment

Posted by on 2018 vasario 15 in Kelionės

 
 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos