Keliautojo dienoraštis

Atsisveikinus su ežeru judam per mišką. Prieinam keliuką, proskyną. Skambutis! Atvažiavo mūsų, o aš nebežinau kaip nueit iki tos vietos. Tenka judėt smėlina proskina.. Gerai, kad Endless pamato savą ir bėga pasitikt… Man ilgai būtų tekę klaidžioti be savo komisarės nosies 🙂

Pakalbam su Jurijum ir užsimena, kad tvenkiniuose prie namų lyg yra samgyvių. Ant į tvenkinį įkritusio tento užaugo samangyviai. Nuspredžia mus paimti link Vištyčio į savo namus. Kelias vingiavo per Lenkiją (taip nukirtom didelį kampą). Pravažiavome Seinius, Suvalkus. pasižvalgėme nuo aukščiausios apylinkių kalvos, kuri kiek aukštesnė už Juozapinę. Kritome zanylos upelį, kuris skiria turtingą aukštaitiją nuo skudesnės – kalvotos. Daug sužinojau apie Lenkijos lietuvių kraštą. Per Vigrerius atvykome į Lietuvą. Vigrelių ežeras pasirodė fantastiškai gražus, bet sako, ten įsirengę sodybas slepiasi pasienyje praturtėję žmonės nuo kitų akių.
Atvykus pamačiau didžiulį ūkį. Teritorija – sodas bei namas aptverti tvora, kad pasaugotų vaimedžius nuo strinų ir kiškių. Buvo labai gera matyti šitiek seniai matytą kitą SGMD narę 🙂 Labai jos pasiilgus buvau. Endless išlipus rodė savo vokalo sugebėjimus – juk jėga, kad pagaliau apvykome ir šuo gali lakstyti. Pasitiko katės, vištos ir ilgakailis šuniukas Tūzas. Padėjau įnešt bičių vaško stalo dalis, aprodė tvenkinius, kuriuose radau samangyvių. Parodžiau ką parsivežiau – kokios radybos.

Visas palapinės tentas apaugęs samangyviais – kas gali būti geriau. Palapinė inkrustuota Plumatella repens! Tai fantastika 🙂

Papasakojo mano buvusios bendrakeleivės tėvas apie jaunystės laikus Sibire. Apie milžiniškus tigrus, mašalus suėdančius arklius, vilkus. Vakarienei laukė karvės pienas su sūriu, duona bei medumi bei nakvynė vaismedžių planatcijoje 🙂

Bus tęsinys

Rytas. Sidabriniai rasos lašeliai pakibę ant tento. Rūkas sklendžiantis virš Nemuno. Pirmieji saulės spinduliai, paukščių giesmės. Genys šalia kalenantis medį. Tolumoje suloja stirnos. Išgirstu ulduką. Šiltas kailis braukia man per ranką. Poilsis. Pasitinkam saulytę. basomis per rasotą žolę, kuri blizga daimantais ir sidabru. Prisimenu savo buvusios lietuvių kalbos mokytojos deklamuojamas V. M. Putino eiles „Ir tu geras žemei / Ir tau tavo žemė gera“.

Nusnaudžiam dar porą valandų savo pūkiniuose pataluose. Jaučiausi dar pavargus…
Keliamės. Pusryčiai pasakiškoj vietoj. Pakavimąsis. Che, kai neturiu daug daiktų – lengva susidėti.

Trumpam pasiklystu tarp šimtų mėgintuvėlių. Tenka susidėlioti, susižymėti ir invertorizuoti, kas liko pas mane, o kas iškeliavo į Vilnių. Tada susimąstau, kiek gi mano manta kainuoja… Daug, bet lamei to neisimato iš šalies 🙂  Nusiprausiam Nemune. Visgi stipri srovė, bet dar smagiau plaukt prieš srovę. Visgi žaist sau ilgai neleidau, nes bijojau, kad endless nenuneštų srovė.

Judant iš stovyklavietės radom Joninių akmenis (gal kitą naujokų žygis bus čia?).

Viena iš vietų, kur norėčiau apsilankyti per Jonines. Nes anot draugų pasakojimų, čia švenčiamos joninės pagal senąsias baltų tradicijas kaip ir Senojoje Varėnoje ir nėra tos reklamos ar tikslo, kad susirinktų kuo daugiau žmonių.

Kol išjudėjom – oras įkaito. Kelias nebuvo lengvas. Krūmynai, daug išvirtusių medžių… Einam pakabinusios liežuvius link kelio. Geriamo vandens (ne Nemuno) butelyje liko nedaug. Atgavai radau gervuogių, aviečių… Visą kelią aplink sukosi „pikti“ padarai ir mito mūsų krauju. kažkur skausmo faktorius išsijungė ir momentais pasidarė vienodai. Vandens atsargos vis seko. kapanojomės link plento. Vienoje vietoje radome poilsį po skarotomis eglėmis ant kiminų paklotės. Ilsimės nuo kaitros. Girdžiu plentą. Judame link jo – vos pora šimtų metrų. o plentas tuščias. saulė plieskia vis stipriau. pavėsio nesimato. Tolumoje sublizga stiklai. Pirmos trys pravažiuoja ir vėl tuščia 10-15 min. Einam pakelia. Matau tolumoje mašiną – keliu nykštį. maža mašinytė sustoja. Ei, nebuvo džiaugsmui galo, juk tai Jurijus, tai SGMD narys (Studentų gamtininkų mokslinė draugija). Taigi, gera sutikt savus netikėtomis aplinkybėmis. Irgi atlieka tyrimus, tik doktorantūros tematika – renka amarus. Taip mes atsidūrėm Kapčiamiestyje. Paliko mus pusvalandžiui susiveikt vandens ir pasikraut telefoną. Telefoną pasikrauti buvo iššūkis neįmanoma, nes prie bibliotekos radau telefoną ištrauktą iš lizdo, nes kaip sakė darbuotojos, jis keistai zyzė ir jos bijojo, kad sprogs. P.S. Telefonas vibravo, nes buvo įjungta tyli aplinka ir palikta vibracija 😀 Ech, tie žmonės… Teko vėl bandyt pasikraut… Bet pavyko surasti skanių bandelių vietinei kepyklėlei. Vanduo iš krano pasirodė nelabai geriamas – labai keistas prieskonis, tad teko nusipirkt vietinei parduotuvei.

Aplankiau Emilijos Platerytės kapą.

Kapčiamiesčio aikštėje stovi paminklas – Emilijai Platerytei. Drąsiai, kilniai asmenybei kovojusiai už laisvę. Nors istorijos tėkmė pasižymėjusiųjų žmonių gyvenimus paverčia pasakomis, legendomis bet man visada įdomu kiek jose yra tiesos. Koks buvo tikrasais tų žmonių gyvenimas, ką jie galvojo, kaip jie gyveno.

Danguje kaupiasi lietaus debesys. Antras taškas – Niedaus ornitologinis draustinis. Man pasiūlė botus ir skėtį. Kaip smagu, kai tavim pasirūpina, bet tos pagalbos nekiša jėga, kaip daugumai žmonių įprasta. Susitiksim po valandos.
Judu aš miško keliukais link ežero. atsimušu į namo tvorą. Apeinam. Laukas ir meldai… Prieiti be šansų. tektų bristi dar apie 60 m, kad pasiekt ežerą… Judam palei pakrantę, o tolumoje pamatu tiltelį. Jėga. Nuo jo bus galima įlipt į vandenį arba nuo tiltelio apžiūrėt vandens augalus.
Ima linoti.. Žaibuot. Dedu koją ant tiltelio, batas paslysta ant šalių lentų ir krentu nosim žemyn. Bam! Dar kuprinė mane prispaudžia 😀 Atsikeliu.. Vėl gerai. užtat randu samangyvių. Plumatella repens! Belenkaip gerai! Belenkaip! „Belenkaip“ – mano naujadaras. Skėtis panaudotas!

(bus tęsinys)

 

Puvočiuose patikrinom 4 tvenkinukus, bet samangyvių neradau (nenardžiau, nes buvau tam nepasiruošus), bet apžiūrėjus surasti nepavyko. Aplankėm VU gamtininkų bazę. Juokavau, kad jei paprašys leidimo stayt automobilį – parodyk darbo pažymėjimą, kas, kad kitas fakultetas 🙂 Praėjome kabančiu tiltu, kuris jungia Merkio du krantus. Kitame krante yra Puvočių kaimui priskiraimos 8 sodybos, tačiau šią vietą vietiniai gyventojai vadina  Anuliškiais. Radom geo lobį, tik labai matomai paslėptas – neieškant radom (ant tilto).

Neužsirašėm, nes neturėjom pieštuko.

Smagu buvo vėl sugrįžti į Puvočius. Puvočių kaimas, ta vieta, kurią rekomenduočiau palankyti keliaujantiems po Lietuvą. O mūsų kelionė tęsėsi.. Aplankėm Puvočių parduotuvę – pasiemiau pusryčiams pieno ir meduolių. Dar ilgai pievoje stebėjome čiurlius raižančius mėlyną Puvočių padangę.

Šios dienos mūsų kelionė artėjo į pabaigą. Keliavome link Merkinės, kur atsisveikinome su savo bendrakeleiviu – jis išvyko namo į Vilnių, o mes keliavome link Nemuno ieškoti nakvynės vietos.

Vos pasiekus pirmąją poilsiavietę užklupo liūtis. Dangus tapo pilkas ir niūrus, o pylė lyg iš dušo. Palaukus ir užkandus, kiek susilpnėjus lietuj traukėme toliau Nemuno pakrante. ėjome per aukįtas žoles, krumynus, gražiais takeliais, bet vis neradau vietos, kur galėtume rast saygią ir jaukią nakvynės vietą. Kol kiauria permirko mano batai ir buvo šlapi beveik iki pat kelionės pabaigos 🙂 Visi priėjome Joninių akmenis, lietutis nurimo. Nuostabaus saulėlydžio fone įsikūrėm nakvynei. Nor stai nebuvo pati protingiausia vieta – stovyklavietė, kur geru oru prigūžėtu neaiškaus plauko žmonių, bet lyjant lietuj nesitikėjau sulaukti svečių ir nesulaukiau 🙂

Karštas rytas. Einam savo tradicine trasa iki kelio. Prieš tai naktį nemiegojau, nes galvoja sukosi „vaiduokliai“, kurie lydi mane visur su realiam Pasaulyje neegzistuojančiom baimėm arba egzistuojančiom tik iš dalies… O draugai man dažnai sako, kad aš nieko nebijau… Bijau, tik ne to, ko bijo jie, tai gal dėl to mes užsiimam labai skirtingais dalykais. O bet tačiau ir mūsų patirtys kitokios, ir tai ką gali jie – negaliu aš ir atvirkščiai.
Kai paskutinį kartą ėjau šia vieta lyg lubinai žydėjo. Šį karta ant plento laukiau neilgai gal kokias 20 minučių. Sustojo sidabrinis autobusiukas. Vyresnio amžiaus vairuotojas, o šalia jo priekyje sėdėjo šalia vairuotojo vyras, kuris kaip vėliau paaiškėjo irgi autostopininkas. Šiam vairuotojui net nebuvo įdomu ir paima jis autostopininkus, ne todėl, kad būtų įdomiau važiuot ilgą kelia, ar kad neužmingt, ar t.t. Mašinoje grojo muzika, priekyje stovėjo kryželis. vairuotojui visiškai buvo neįdomu kalbėt su paimtas pakeliaiviais. Kiek nejauku, bet mintyse žvelgiant į mašinoje esančius dalykas sukosi apie karmos taškus. kaip be būtų, jis surenka autostopininkus, nes jam kaip ir nesunku pavežti, jei jau į tą pusę važiuoja.

Kelias atrodė labai ilgas iki Merkinės. Išlipus ties Merkinės žiedu, ties Druskininkų posūkiu pamačiau vandens telkinį. Mintyse buvo klausimas, o gal aš rasiu ten samangyvių? Neradau. Bet radom gervuogių, obuolių. Pusryčiai ir sms, nes gi tariuosi prie Grūto ežero susitikti su pažįstamu speleologu. Sakė pabus mano transportu, kad galėčiau pasiekti vandens telkinius nutolusius toliau nuo pagrindinių kelių.

Endless laukia, kol pavalgysiu ir nuotykiai tęsis.

Bandom autostopint į druskininkų pusę. Krūva mašinų važiuoja Leipalingio krypti ir vos kelios Druskininkų pusėn. po 44 minučių maniau, kad tikrai nenusigausiu niekaip iki Grūto, kuris bus šį kartą pirmas mano taškas samangyvių paieškose (mano tiriamieji, bet apie juos vėliau). Visgi sustojo mašina. Che, žmogus iš pirmos VU biofizikų laidos, Mano vieno dėstytojo kursiokas. Kažkaip smagu „savus“ sutikt, nes gi iš GF’o (gamtos fakulteto) 🙂 Pavežė iki pat Grūto parko. Į parką aš nenoriu, bet šalia yra pakrantė, kur ieškojau savo tiriamųjų… Deja neradau 🙁 Reiks dar sugrįžti.

Keliaujant nuo Grūto link Ašarėlio ežero pusiau mašina, pusiau einant mišku. Pušynas. Dalyje miško ošia aukštos pušys, bet deja vis daugėja kirtaviečių. Kai kur atsodintos jaunos pušelės. Dalis miško paklotės ties buvusiais kirtimais padedangtas balsvai sidbrinėmis ir žalsvai baltomis kerpėmis, tarp kurių įsiterpę žali samanų ploteliai nukloti spygliais. Vienur, kitur matomi viržių ploteliai. Tarp tų gražių šiurių radom tai, kas liko iš briedžio, kuris gal čia, gal kitur krito nuo senatvės, ligų, žaizdų ar netikslios kulkos.

Ir fantastiškos žemyninės kopos padengtos minkštomis, kuriomis samanomis. Vietomis mėlynių plotais, taip gradžiai kviapiančiais. Ir aukįtomis pušimis it dangų siekiančiomis. Noriu čia sugrįžti dar ir dar.
Keliaujant toliau gaunu žinutę: „slėpk šunį, nes miškininkai važiuoja“ 😀 Che, matau atvažiuoja aplinkos apsauga proskyna ar kažkas panašaus. Gal urėdija. neskaičiau užrašo, bet pasikviečiau Endless arčiau savęs. Deja nesustojo, nes norėjau paklaust – gal paveš 😀  Visgi paėjus kelio gabaliuką vėl sutikau juos – autostopinant – sustojo. Paklausiau kur važiuoja, papasakojau ko ieškau. Pavežė 1,5 km ir davė vandens 😀 Tada kilo klausimas gal su miškininkais galima tartis, kad būtų lengviau pasiekt tyrimų vietas…

Samangyvių Ašarėlio ežere neradau, bet matėm rudus laumžirgius. O keli žmonės skundėsi, kad miškininkai juos išvarė ir liepė susirinkt palapines. Juokėmės, kad gerai, jog tik išvarė, o ne baudas supylė 😀 Endless, tas neramus padaras, kuris nori bėgt, lėkt, kažką veikt ir visai mašinoj važiuot miškais nenorėjo. Laukia veiklos, kad gal pagaliuką kas vandenin numes.
Kitas kelionės punktas – Randamonių ežeras ir tvenkinys. Ežeras tokia vos ne iš Indiano jones filmo pelkynė apaugusi paparčiais, su tyvuliuojančiu vietomis vandenių, kur galėtų gyventi krokodilai. Antra vieta, kur norėčiau grįžti pafotografuoti. Vanduo fantastiškai žalsvas. Nuotrauka ne mano.

Tikriausiai ežero pavadinimas kilo nuo klaidžių pelkėtų vietų, kuriuose kadais klaidžiojo „monai“. Vaiduokliai, dvasios paklaidinantys žmones pelkėse. Taigi dar sugrįšiu pas monus kada artimiausiu metu. Tiesa kandančių vabzdžių taip pat galybė. Manau puikia padėtų Autan purškalas, o iš bėdos Ben’as. Judant toliau link Puvočių aptikome bokštą. O gi reik įlipt ir pasižiūrėt kas matosi apylinkėse.

Bokštas užtvertas aklina tvora, bet apačioje skylė. Panašu nenaudojamas, bet dar saugus lipti. Endless laukė apačioje.Kitas objektas, kurį aplankėme – Puvočiai. Puvočiuose mane domino 4 prūdai, kuriuose galbūt yra samangyvių 🙂 Žinoma aplankėme ir bokštą. Šis dabar jau pritaikytas žmonėm, seniau buvo labiau ryšių antenų vieta. Šį kartą Endless buvo iš ties baisu lipti… Endles neatrodė tokia savim pasitikinti… Keista, nes iki tol ji lipdavo pirma su pagaliuku dantyse, bet su mažium ateina patirtis, kad nesaugu… Kad skauda, kad pavojinga…

Bokšto viršuje atsiveria graži panoroma. Mano svajonė kadanors pernakvoti su kilimėliu ir miegmaišiu Puvočių bokšte. Lyg iį draugų gamtininkų kažkas miegojo jame prieš daug metų.

Nulipt stačiais laiptais buvo sunkiau. Reik prilaikyt žvėrį, kad nesusižeistų. Che po mūsų lipę keliautojai savo labradorą nešė ant rankų. O mano bebeimis šuo su metais kaip ir aš ima suprast kas yra pavojinga, kas yra baisu. Patirtis visgi. Tačiau tai skatina ne neeiti, o elgtis atsargiau. Tai nėra paniška ar didelė baimė, tai atsargumas. Traumuoti sąnariai mudviejų visgi labai.

(bus tęsinys)